TOP 5 filmai, padedantys suprasti sovietmečio Lietuvą

Sovietmetis Lietuvoje dažnai apibūdinamas dviem kraštutinumais: arba kaip vien tamsa ir baimė, arba kaip „normalus gyvenimas su deficitais“. Tikrovė, kaip įprasta, buvo sudėtingesnė. Žmonės augino vaikus, dirbo, mylėjo, pyko, juokėsi, tuo pačiu gyvendami sistemoje, kuri ribojo laisvę, kontroliavo viešą kalbą, perrašinėjo istoriją ir bausmėmis mokė paklusnumo. Norint suprasti tą laiką, neužtenka vien faktų – reikia pamatyti, kaip sistema veikė žmogų kasdienybėje, moraliniuose pasirinkimuose ir santykiuose.

Kinas čia gali padėti, nes jis leidžia įsijausti. Ypač tada, kai filmas nėra vien „istorijos pamoka“, o pasakojimas apie žmogų. Šiame sąraše istoriniai filmai dažniausiai veikia kaip dramos – per žmogaus istoriją, ne per datas. Žemiau pateikiu penkis filmus, kurie iš skirtingų pusių padeda susidaryti aiškesnį vaizdą apie sovietmečio Lietuvą: nuo represijų ir baimės iki kasdienės moralės ir prisitaikymo.

Kaip atrinkau filmus ir ko tikėtis iš sąrašo

Prieš pereinant prie penketuko, verta pasakyti dvi pastabas. Pirma, čia sąmoningai renkuosi filmus, kurie padeda „pajusti sistemą“ – kaip ji veikia žmonių sprendimus, santykius ir galimybes. Antra, sovietmetis tęsėsi kelis dešimtmečius, todėl vienas filmas negali aprėpti visko. Šitas sąrašas yra startas: penki stiprūs „langai“ į laiką, po kurių norisi domėtis toliau.

Toliau – filmai.

1) „Niekas nenorėjo mirti“ (1965) – pokario konfliktas ir moralinės ribos

Tai vienas ryškiausių lietuviško kino kūrinių, kuris leidžia suprasti, koks komplikuotas buvo pokaris. Nors filmas tiesiogiai kalba apie pokario smurtą ir konfliktą, jis yra labai svarbus sovietmečio supratimui dėl vienos priežasties: jis rodo, kaip sisteminiai lūžiai pertraukia normalų gyvenimą ir paverčia žmones priešininkais net tada, kai jie yra iš tos pačios žemės, tų pačių kaimų, tų pačių šeimų.

Čia nėra „paprasto“ gėrio ir blogio. Yra baimė, kerštas, prievarta, prisitaikymas. Žiūrint šį filmą verta stebėti ne tik įvykius, bet ir atmosferą: kaip žodžiai tampa pavojingi, kaip tylėjimas tampa išlikimo strategija, kaip moralė ima veikti pagal „mažesnės žalos“ principą.

2) „Emilija iš Laisvės alėjos“ (2017) – represijų mechanizmas ir drąsa

Šis filmas ypač tinka tiems, kurie nori aiškiau pamatyti sovietinės sistemos represinį aparatą: kas nutinka, kai žmogus nori pasakyti „ne“, kai kultūra tampa įtarimo objektu, o jaunystė – kontrolės taikiniu. Filmas per asmeninę istoriją parodo, kaip lengvai „normali“ kasdienybė gali virsti apklausomis, sekimu, šantažu, prievarta.

Svarbu tai, kad „Emilija iš Laisvės alėjos“ veikia ne kaip sausas istorinis pasakojimas, o kaip drama, kurioje žiūrovas išgyvena pasirinkimus kartu su personažais. Tai padeda suprasti vieną sovietmečio realybę: drąsa ne visada atrodo didinga. Dažnai ji atrodo kaip paprastas sprendimas neapsimesti.

Prieš ir po šio filmo verta paklausti savęs: kiek laisvės lieka žmogui, kai sistema gali tave nubausti ne tik už veiksmus, bet ir už mintį?

3) „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (1990) – jaunimas, laisvės ilgesys ir „uždraustas“ pasaulis

Šis filmas padeda suprasti vėlyvojo sovietmečio atmosferą: kai oficialus pasaulis ir neoficialus pasaulis egzistavo lygiagrečiai. Jaunimas klausėsi muzikos, ieškojo vakarietiškų ženklų, gaudė signalus, kurie leido pajusti, kad už geležinės uždangos yra kitokia realybė. Tai istorija apie laisvės ilgesį, kuris formuojasi ne per politinius šūkius, o per kultūrą, stilių, draugystę, maištą.

Filmas parodo ir kitą svarbų sovietmečio aspektą: net kai ginklų nėra, kontrolė gali būti labai tikra. Ji gali būti per mokyklą, per darbą, per „teisingą“ elgesį, per tylų spaudimą. Laisvės troškimas čia susiduria su sistema, kuri mėgsta tvarką ir bijo nukrypimų.

4) „Ekskursantė“ (2013) – tremtis ir išgyvenimas kaip kasdienis sprendimas

Nors filmas kalba apie tremtį, jis yra esminis norint suprasti sovietmetį, nes tremtis buvo viena iš pagrindinių sistemos bausmių priemonių. „Ekskursantė“ leidžia pamatyti, ką reiškia prievarta ne kaip abstraktus „įvykis“, o kaip išgyvenimas: kelionė, šaltis, svetima aplinka, baimė, nuolatinis nesaugumas.

Šis filmas ypač stiprus tuo, kad rodo tremtį per vaiko patirtį. Tai padeda suvokti, kaip režimas palietė ne tik „politinius priešus“, bet ir šeimas, vaikus, kasdienybę. Čia istorija tampa artima, nes žiūrovas mato ne statistiką, o žmogų.

Prieš pereinant prie penkto filmo, verta pabrėžti: tremties tema dažnai yra šeimų atmintyje. Ji Lietuvoje nėra „praeitis“ vien knygose – ji gyvena pasakojimuose, tyloje, kartais net elgesio modeliuose.

5) „Tarp pilkų debesų“ (2018) – jausminė tremties pusė ir vidinė rezistencija

Šis filmas taip pat apie tremtį, bet jis svarbus tuo, kad parodo emocinę pusę: kaip žmogus bando išsaugoti orumą, tapatybę, kūrybiškumą, kai iš tavęs atimama kontrolė. Tai yra sovietmečio esmė ne tik kaip politinė sistema, bet ir kaip psichologinis spaudimas: priversti žmogų susitaikyti.

Filmas leidžia suprasti vieną svarbią idėją: pasipriešinimas nebūtinai yra ginklas. Kartais pasipriešinimas yra sprendimas nemeluoti sau, išlaikyti žmogiškumą, nepavirsti vien „išgyvenančiu kūnu“.

Kaip žiūrėti šiuos filmus, kad jie tikrai „padėtų suprasti“

Kad šie filmai nebūtų tik „geras vakaras“, verta juos žiūrėti su keliais klausimais galvoje. Prieš pateikiant klausimus, pabrėžiu: tikslas nėra rasti vieną teisingą atsakymą, o pamatyti, kaip veikia sistema ir žmogus joje.

• Ką filme reiškia „prisitaikymas“ ir kuo jis skiriasi nuo išdavystės?
• Kokie sprendimai yra moraliniai, o kokie – priverstiniai?
• Kas filme yra pavojingiausia: atvira prievarta ar kasdienė baimė?
• Kaip sistema veikia santykius: šeimą, draugystę, bendruomenę?

Po tokių klausimų filmas tampa ne tik istorija ekrane, bet ir raktu į laiką.

Pabaigai: sovietmetį lengviau suprasti per žmogų

Sovietmetis buvo sistema, kuri veikė per kontrolę, baimę, prisitaikymą ir nuolatinį spaudimą. Tačiau tuo pačiu tai buvo žmonių gyvenimai: su meile, viltimi, humoru, gėda, drąsa ir tyliais susitarimais. Todėl kinas čia ypač naudingas – jis leidžia pamatyti, kaip istorija įvyksta žmoguje.Ir būtent todėl istoriniai filmai šiame sąraše veikia kaip dramos: ne per datas, o per patirtį. Jei po šių filmų norėsis ieškoti daugiau, tai bus geras ženklas – vadinasi, istorija pradėjo kalbėti ne tik protu, bet ir jausmu.