Lietuvio patirtis bažnyčių krašte

Su Portugalijoje gyvenančiu Aurimu kalbamės apie svečioje šalyje prasidėjusį dar nesibaigiantį piligrimystės kelią. „Portugalija – štai kas yra tikrasis piligrimystės kelias. Tai pati šalis, jos žmonės ir už kiekvieno kampo slypintis subtilus, apgalvotas netikėtumas. Keistas jausmas. Portugalija, tai lyg nuo aukšto skardžio nusiritę akmenys. Žiūri į juos, žaviesi, bet konkrečiai pasakyti kuo jie taip žavi, negali.“

 

Tai kas gi taip sužavėjo svečioje šalyje? Mergina? „Ne, iki šiol gyvenu vienas. Nesakau, kad nesidomiu moterimis, tačiau širdies draugės dar neradau. Žinot, šalis traukia pati iš savęs. Ir žmonės, lyg visuma. Bet bendraudamas akis į akį su vietiniais, jaučiu kultūrinį skirtumą, skiriantį mūsų šalių gyventojus. Jaučiu net tai, kad net ir po šešių metų aš vis dar esu atvykėlis. Ko gero tokiu ir liksiu.“

 

Portugalija, ar bent jau Fatima, miestas, kuriame gyvenu – piligrimų kraštas. O aš taip pat širdyje esu piligrimas. Mėgstu besikeičiantį, judantį žmonių srautą. Mėgstu kai mane pažįsta, tačiau pernelyg nesidomi. Mėgstu naujus, švytinčius veidus. Fatima prisigėrusi katalikybės ir gerumo. Tai nuostabu“ – su ašaromis akyse pasakojo Aurimas, jau šešerius metus Portugaliją laikantis savo namais ir šioje šalyje atradęs sielos ir dvasios ramybę.